Sistema, kuri saugo save
Lietuva jau trisdešimt metų kalba apie skaidrumą, kovą su korupcija ir atskaitomybę. Tačiau kiekvieną kartą, kai koks nors valdininkas pagaunamas ties riba – ar tai būtų interesų konfliktas, ar abejotinos sutartys, ar tiesiog akivaizdus piktnaudžiavimas – kažkaip viskas baigiasi tuo pačiu: drausmine nuobauda, perkėlimu į kitą postą arba tiesiog tyla. Kodėl taip nutinka? Nes sistema buvo sukurta ne tam, kad baudžia savus.
Tai nėra sąmokslo teorija. Tai tiesiog mechanizmas, kurį galima pamatyti, jei atidžiai pažiūri į įstatymų tekstus ir jų taikymo praktiką.
Viešųjų pirkimų labirintas
Pradėkime nuo viešųjų pirkimų – vienos opiausių sričių. Viešųjų pirkimų įstatymas yra gana griežtas popieriuje, tačiau jo vykdymo kontrolė – visiškai kita istorija. Viešųjų pirkimų tarnyba gali konstatuoti pažeidimą, gali net skirti baudą juridiniam asmeniui, tačiau konkretus valdininkas, kuris pasirašė abejotiną sutartį ar pritaikė netinkamus atrankos kriterijus, dažniausiai lieka nepaliečiamas.
Kodėl? Nes atsakomybė „ištirpsta” institucijoje. Komisija balsavo, vadovas pasirašė, teisininkas suderino – ir galiausiai nėra nė vieno kalto žmogaus, tik „sisteminė klaida”. Tai ne atsitiktinumas, tai patogi konstrukcija.
Interesų konfliktas – taisyklė be dantų
Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymas skamba solidžiai. Valdininkams draudžiama dalyvauti sprendimuose, kurie gali paveikti jų artimuosius ar verslo partnerius. Tačiau praktika rodo kitką – deklaracijos pildomas formaliai, o VTEK (Vyriausioji tarnybinės etikos komisija) dažniausiai konstatuoja pažeidimą jau po to, kai žala padaryta.
Be to, VTEK neturi įgaliojimų skirti baudžiamosios atsakomybės. Ji gali konstatuoti, gali rekomenduoti, gali viešai paskelbti. Bet ar valdininkas neteks darbo? Ar grąžins valstybei prarastas lėšas? Čia jau kita istorija, ir ji retai baigiasi teisingai.
Baudžiamasis kodeksas – teorija prieš praktiką
Baudžiamajame kodekse yra straipsniai dėl piktnaudžiavimo tarnyba, kyšininkavimo, tarnybos pareigų nevykdymo. Teoriškai – rimtos sankcijos. Praktiškai – ikiteisminiai tyrimai dėl valdininkų užsitęsia metų metus, o įrodinėjimo standartai tokie aukšti, kad net akivaizdūs atvejai dažnai baigiasi bylos nutraukimu.
Prokurorai turi įrodyti ne tik tai, kad valdininkas padarė kažką neteisėto, bet ir tai, kad jis tai darė tyčia, žinodamas, kad pažeidžia įstatymą. Kai valdininkas sako „aš maniau, kad taip galima” – tai dažnai pakanka, kad byla subyrėtų.
Ką apie tai turėtum žinoti kaip pilietis
Visų pirma – kad tavo teisė gauti informaciją yra reali. Teisė į informaciją pagal Visuomenės informavimo įstatymą leidžia prašyti dokumentų, sutarčių, posėdžių protokolų. Institucijos privalo atsakyti per 14 darbo dienų. Daugelis žmonių tiesiog nežino, kad gali klausti – ir valdininkai tuo naudojasi.
Antra – Seimo kontrolieriai egzistuoja ne tik dekoratyviai. Jie gali tirti skundus dėl valdininkų veiksmų ir neveikimo, ir nors jų galios irgi ribotos, viešas dėmesys kartais padaro tai, ko įstatymai nepadaro.
Trečia – ir tai svarbiausia – atskaitomybės kultūra nekyla iš viršaus. Ji atsiranda tada, kai pakankamai žmonių nustoja manyti, kad „taip jau yra” ir pradeda klausti, reikalauti, skųstis. Ne todėl, kad tikisi stebuklo, o todėl, kad kiekvienas nepatogus klausimas šiek tiek sunkina gyvenimą tiems, kurie yra įpratę dirbti be jokios kontrolės.
Tol, kol sistema baudžia save pati
Problema nėra ta, kad Lietuvoje nėra įstatymų. Jų yra. Problema – kad tie įstatymai buvo rašomi žmonių, kurie puikiai žinojo, kur palikti išėjimą. Spragos nėra atsitiktinės – jos yra patogios. Ir tol, kol piliečiai žiūrės į visa tai kaip į kažkieno kito reikalą, sistema ir toliau veiks taip, kaip veikia: saugodama save, o ne tuos, kurių vardu ji tariamai dirba.
