Internetiniai vertėjai per pastaruosius metus pasidarė tikrai neblogi. DeepL ar Google Translate šiandien verčia sklandžiau nei prieš penkerius metus, o kai kuriuose kontekstuose rezultatas net nustebina. Bet kai kalba pasisuka apie teisinius dokumentus – sutartis, teismo nutartis, notarinius aktus – reikalai jau kitokie. Čia klaida gali kainuoti ne tik nepatogumą, bet ir pinigus, o kartais ir bylą teisme.
Žemiau – septynios klaidos, kurias žmonės daro dažniausiai, versdami teisinius tekstus internetiniais įrankiais. Kai kurios atrodo akivaizdžios, kol nesusiduri su jomis pačiam.
1. Pasitikėjimas pažodiniu vertimu
Teisinė kalba retai būna tiesmuka. Frazė, kuri vienoje kalboje reiškia konkretų teisinį įsipareigojimą, kitoje kalboje išversta pažodžiui gali skambėti visai nekaltai arba, atvirkščiai, per griežtai. Vertėjas programa dažniausiai nesupranta konteksto – ji mato žodžius, ne teisinę logiką už jų.
2. Terminų maišymas tarp teisinių sistemų
Tas pats žodis skirtingose šalyse gali reikšti visai skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, anglų kalbos „trust“ turi konkrečią reikšmę common law sistemoje, kurios tiesiog nėra kontinentinėje teisėje. Automatinis vertėjas paprastai išverčia žodį, bet ne sąvoką, kuri už jo slypi.
3. Manymas, kad vertimas jau yra galutinis rezultatas
Nemažai žmonių įkelia dokumentą, gauna tekstą ir juo tiesiog naudojasi toliau – siunčia partneriui, prideda prie bylos. Realybėje tekstas turėtų būti tik atspirties taškas, kurį peržiūri žmogus, išmanantis abi kalbas ir bent minimaliai – teisę.
4. Konfidencialių duomenų įkėlimas į viešas platformas
Sutartys dažnai turi asmens duomenų, komercinių paslapčių, finansinės informacijos. Nemokamos vertimo platformos ne visada garantuoja, kad įkeltas tekstas nebus saugomas ar naudojamas modelio mokymui. Prieš įkeliant dokumentą verta pasižiūrėti, ką konkreti paslauga sako apie duomenų tvarkymą.
5. Formatavimo ir struktūros praradimas
Teisiniuose dokumentuose numeracija, punktai, nuorodos į kitus skyrius dažnai turi reikšmę – jie nurodo, kuri sąlyga su kuria susijusi. Automatinis vertimas kartais sujaukia šią struktūrą arba tiesiog ją ignoruoja, ir galutiniame tekste dingsta loginiai ryšiai.
6. Vieno konteksto termino taikymas visur
Žodis „consideration“ sutarčių teisėje reiškia visai ką kita nei kasdienėje kalboje. Panašiai lietuviškas „nuostolis“ gali reikšti skirtingus dalykus priklausomai nuo to, ar kalbama apie civilinę, ar mokesčių teisę. Vertimo įrankiai dažnai renkasi dažniausiai pasitaikančią reikšmę, ne tą, kuri tinka konkrečiam dokumentui.
7. Manymas, kad vertimas turi teisinę galią
Šis tikriausiai svarbiausias punktas. Daugelyje šalių dokumentas, skirtas oficialiam naudojimui – pateikimui teismui, registrui, ambasadai – turi būti išverstas prisiekusio vertėjo arba patvirtintas notaro. Internetinio vertėjo tekstas, kad ir koks tikslus, tokios galios neturi. Jį naudoti galima suprasti turinį, bet ne kaip galutinį dokumentą.
Kada mašina padeda, o kada tik trukdo
Internetinis vertėjas yra puikus įrankis, kai reikia greitai suprasti, apie ką dokumentas apskritai kalba, arba kai ruošiamasi pokalbiui su teisininku ir norisi susigaudyti terminuose iš anksto. Bet ten, kur tekstas turės realų poveikį – bus pasirašytas, pateiktas institucijai ar taps sutarties dalimi – vertėjo programa turėtų likti tik pagalbinė priemonė, ne galutinis sprendimas. Žmogaus, kuris supranta abi teisines sistemas, ta vieta niekur neišnyko, ir bent artimiausiu metu greičiausiai neišnyks.
