Teisinis raštingumas – prabanga ar būtinybė?
Kažkada teko stebėti sceną poliklinikoje. Moteris, turbūt penkiasdešimties, stovėjo prie registratūros ir tyliai klausė, ar ji tikrai negali gauti siuntimo pas specialistą be eilės, nors jos būklė aiškiai reikalavo skubios pagalbos. Registratorė atsakė trumpai ir kategoriškai. Moteris nuėjo sėdėti laukti. Ji tiesiog nežinojo, kad turi teisę reikalauti. Ir niekas jai nepasakė.
Tai nėra išskirtinis atvejis. Tai kasdienybė.
Mokykla išmokė visko, išskyrus tai, kas reikalinga
Lietuvos švietimo sistema dešimtmečiais gamino žmones, kurie moka spręsti kvadratines lygtis ir žino, kada buvo Žalgirio mūšis – ir tai gerai. Bet tų pačių žmonių niekas nemokė, ką daryti, kai darbdavys neišmoka atlyginimo, kaip elgtis su draudimo bendrove po avarijos arba kokias teises turi pacientas ligoninėje. Teisinis raštingumas mokykloje praktiškai neegzistuoja kaip atskiras dalykas, o tai, kas kartais paminima pilietiškumo pamokose, yra tiek abstraktu, kad jokios praktinės naudos neduoda.
Rezultatas – suaugę žmonės, kurie valstybės institucijų, darbdavių ar paslaugų teikėjų akivaizdoje jaučiasi bejėgiai. Ne todėl, kad jie kvaili. O todėl, kad niekas jų neišmokė.
Kai nežinojimas kainuoja realius pinigus
Skaičiai čia gali būti labai konkretūs. Darbuotojas, nežinantis, kad turi teisę į kompensaciją už viršvalandžius, per metus gali prarasti kelis šimtus, o kartais ir tūkstančius eurų. Nuomininkas, nežinantis, kad savininkas negali pasilikti užstato be pagrindo, tiesiog nurašo tuos pinigus kaip prarastus. Vartotojas, nežinantis apie 14 dienų grąžinimo teisę perkant internetu, lieka su preke, kurios nenori.
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba kasmet gauna tūkstančius skundų – ir tai tik tie, kurie vis dėlto kažką sužinojo ir ryžosi veikti. Kiek žmonių tiesiog nurijau ir nuėjo? To niekas neskaičiuoja, bet intuicija sako – dauguma.
Sveikata – jautriausia vieta
Sveikatos srityje teisių nežinojimas gali turėti ne tik finansinių, bet ir tiesioginių pasekmių sveikatai. Pacientai dažnai nežino, kad turi teisę į antrą nuomonę, kad gali reikalauti išrašymo dokumentų, kad privalo gauti suprantamą informaciją apie savo gydymą. Vietoj to jie tyli, nes bijo „susipykti su gydytoju” arba tiesiog mano, kad taip ir turi būti.
Ši baimė nėra atsitiktinė – ji formuojama dešimtmečiais, kai sistema elgėsi su pacientais kaip su objektais, o ne subjektais. Bet net ir dabar, kai teisinis reglamentavimas yra gerokai geresnis, žmonių elgesys nepasikeitė, nes niekas jiems nepasakė, kad situacija pasikeitė.
Institucijos, kurios turėtų padėti, bet…
Teoriškai Lietuvoje yra nemažai struktūrų, kurios turėtų padėti piliečiams orientuotis savo teisėse. Savivaldybių teisininkai, valstybės garantuojama teisinė pagalba, įvairios ombudsmeno institucijos. Praktiškai – šios paslaugos arba mažai žinomos, arba sunkiai prieinamos, arba apgaubtos tokio biurokratinio rūko, kad paprastas žmogus nedrįsta artintis.
Internete informacijos yra, bet ji dažnai paskandinta teisiniame žargone arba tokia bendra, kad konkrečiam atvejui pritaikyti sunku. O kreiptis į advokatą – tai jau pinigai, kurių daugelis neturi arba nenori leisti, kol problema dar neatrodo „rimta”.
Kai nežinojimas tampa sistema
Čia ir slypi esminis paradoksas: valstybei, darbdaviams ir stambiems paslaugų teikėjams iš tiesų naudinga, kad piliečiai nežinotų savo teisių. Tai skamba ciniškai, bet logika paprasta – informuotas žmogus reikalauja, ginčijasi, skundžiasi. Neinformuotas – moka, tyli ir eina namo.
Tad kol teisinis švietimas nebus integruotas į mokyklas kaip rimtas dalykas, kol valstybinė teisinė pagalba nebus tikrai prieinama ir suprantama, o ne tik egzistuojanti popieriuje – tol šis ciklas tęsis. Moteris poliklinikoje ir toliau sėdės laukti. Darbuotojas ir toliau dirbs viršvalandžius nemokamai. Nuomininkas ir toliau praras užstatą. Ne todėl, kad jie nori. O todėl, kad sistema jiems to neleidžia žinoti – ir tai nėra atsitiktinumas.
