Sistema, kuri saugo pati save
Lietuva jau trisdešimt metų skelbiasi esanti teisinė valstybė. Ir vis dėlto kiekvienam, kuris bent kartą bandė patraukti atsakomybėn savivaldybės tarnautoją ar ministerijos biurokratą, tas teisinės valstybės pasakojimas atrodo kaip gražiai įrėmintas plakatas ant sutrūnijusios sienos.
Valdininkai pažeidžia terminus, ignoruoja prašymus, priima akivaizdžiai neteisėtus sprendimus – ir dažniausiai nieko. Jokių pasekmių. Jokios atsakomybės. Kartais net jokio atsakymo.
Kodėl taip yra
Pirma, kontrolės mechanizmai Lietuvoje yra išdėstyti taip, kad viena institucija tikrina kitą, o abi priklauso nuo to paties politinio ar administracinio rato. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Seimo kontrolieriai, Specialiųjų tyrimų tarnyba – visos šios struktūros turi įgaliojimus, bet retai kada jos baigiasi kuo nors konkrečiu žmogui, kuris sėdi konkrečiame kabinete.
Antra, tarnybinė atsakomybė Lietuvoje yra beveik mitinė sąvoka. Valstybės tarnybos įstatymas numato drausmines nuobaudas, tačiau jas skiria tas pats vadovas, kuriam pavaldus kaltasis valdininkas. Skaičiai kalba patys už save – tarnybiniai patikrinimai dažniau baigiasi raštu „trūkumų nenustatyta” nei realiu nušalinimu ar bauda.
Trečia – ir tai galbūt svarbiausia – žmonės tiesiog nežino, ką daryti. Sistema yra pakankamai sudėtinga, kad paprastas pilietis pasimestų jau antrame žingsnyje.
Ką iš tikrųjų galite padaryti
Pirmiausia – dokumentuokite viską. Kiekvienas laiškas, kiekvienas skambutis, kiekvienas atsisakymas. Data, laikas, kas pasakė. Tai skamba banaliai, bet be dokumentų bet kokia skunda virsta jūsų žodžiu prieš valdininkų žodį.
Jei institucija nereaguoja į prašymą per įstatyme nustatytą terminą – o dažniausiai tai 20 darbo dienų – galite kreiptis į Seimo kontrolierių. Tai nemokama, tai veikia, ir tai viena iš nedaugelio priemonių, kurios kartais iš tikrųjų priverčia biurokratus pajudėti.
Administraciniai teismai Lietuvoje yra nepakankamai išnaudotas įrankis. Žmonės bijo teismo kaip kažko brangaus ir ilgo. Taip, tai užtrunka. Bet administraciniai ginčai dažnai sprendžiami greičiau nei civiliniai, o valstybė privalo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, jei laimite.
Žiniasklaida – dar vienas svertas. Ne kiekviena istorija bus įdomi žurnalistams, bet sisteminio pobūdžio pažeidimai, ypač jei turite dokumentus, gali sulaukti dėmesio. O viešumas Lietuvoje vis dar veikia kaip tam tikras katalizatorius.
Kai sistema nesikeičia – keičiasi žmonės
Tikroji problema yra ne tai, kad nėra įstatymų. Jų yra per daug. Problema yra kultūra – tarnautojo savivoka, kad jis yra sistemos dalis, o ne jos tarnas. Ir ta kultūra keičiasi lėtai, per kartas, per precedentus, per tuos kelis žmones, kurie nesitraukia ir laimėjo.
Kiekvienas laimėtas administracinis ginčas, kiekviena sėkminga skunda Seimo kontrolieriui, kiekvienas viešai aptartas atvejis – tai ne tik jūsų asmeninė pergalė. Tai mažas, bet realus įtrūkimas toje sienoje, kuri skiria deklaruojamą teisinę valstybę nuo realios. Ir galbūt tai vienintelis būdas, kuriuo ta siena apskritai kada nors sugrius.
