Lietuvos Respublikos Konstitucija yra demokratijos švyturys, įkūnijantis tautos vertybes ir siekius. Konstitucija, priimta 1992 m. spalio 25 d., šaliai paskelbus nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant šiuolaikinį Lietuvos politinį kraštovaizdį ir užtikrinant pagrindinių teisių ir laisvių apsaugą.
Savo esme Lietuvos Konstitucija liudija šalies įsipareigojimą demokratijai, žmogaus teisėms ir teisinei valstybei. Ji yra valdymo planas, apibrėžiantis valstybės institucijų įgaliojimus ir atsakomybę bei užtikrinantis piliečių teises ir laisves. Konstitucija yra ne tik teisinis dokumentas, bet ir kolektyvinės Lietuvos žmonių valios ir vizijos atspindys.
Vienas svarbiausių Konstitucijoje įtvirtintų principų – demokratinis Lietuvos Respublikos pagrindas. Joje įtvirtinamas tautos suverenitetas, jos teisė dalyvauti valdant šalį, laisvų ir sąžiningų rinkimų svarba. Konstitucijoje įtvirtinta daugiapartinė sistema, garantuojanti politinį pliuralizmą ir saviraiškos laisvę, sudaranti sąlygas gyvybingai ir įvairiapusiškai politinei aplinkai.
Konstitucija taip pat sudaro pagrindą valdžių atskyrimui, apibrėžiant vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios vaidmenis ir funkcijas. Joje įtvirtinta Prezidento, kaip valstybės vadovo, pareigybė, o Parlamentas (Seimas) – įstatymų leidžiamoji institucija, atsakinga už įstatymų leidybą. Nepriklausomai ir nešališkai teisminei valdžiai pavesta aiškinti ir taikyti šalies įstatymus, užtikrinti teisingumą ir ginti asmens teises.
Konstitucijoje įtvirtintos pagrindinės teisės ir laisvės, kurios sudaro Lietuvos demokratinės visuomenės pagrindą. Joje garantuojama teisė į gyvybę, laisvę ir asmens neliečiamybę, taip pat minties, sąžinės, religijos ir saviraiškos laisvė. Konstitucija taip pat užtikrina lygybę prieš įstatymą, draudžia diskriminaciją ir gina mažumų teises. Joje pripažįstama teisė į privačią nuosavybę ir nustatomi socialinės gerovės ir aplinkos apsaugos principai.
Be to, Lietuvos Konstitucijoje pripažįstama šalies tautinė tapatybė ir kultūros paveldas. Joje lietuvių kalba pripažįstama valstybine kalba ir skatinamas lietuvių kultūros išsaugojimas ir plėtojimas. Konstitucijoje puoselėjamas šalies istorinis palikimas, švenčiama jos nepriklausomybė ir pripažįstama Europos integracijos reikšmė tautos pažangai ir klestėjimui.
Per beveik tris dešimtmečius nuo jos priėmimo Lietuvos Konstitucija įrodė, kad yra atspari ir lengvai pritaikoma valdymo sistema. Ji atlaikė iššūkius ir pereinamuosius laikotarpius, su kuriais susidūrė šalis, išsivadavusi iš totalitarinės praeities ir tapusi visateise Europos Sąjungos ir NATO nare. Konstitucija užtikrino stabilumą, nukreipė Lietuvos demokratinę raidą ir sukūrė aplinką, kurioje piliečiai gali naudotis savo teisėmis ir dalyvauti šalies augime.
Nors Konstitucija yra kertinis Lietuvos teisinės sistemos akmuo, ji nėra statiškas dokumentas. Bėgant metams ji buvo keičiama atsižvelgiant į kylančius poreikius ir besikeičiančias aplinkybes, taip užtikrinant jos aktualumą ir gebėjimą reaguoti į visuomenės pokyčius. Konstitucijos keitimo procesas atspindi visa apimantį ir demokratinį Lietuvos pobūdį, apimantį plačias konsultacijas ir įvairių suinteresuotųjų šalių svarstymus.
Lietuvos Respublikos Konstitucija yra Lietuvos žmonių atsparumo, ryžto ir demokratinės dvasios liudijimas. Ji yra gyvas vertybių ir principų, kuriais vadovaujasi tauta, įsikūnijimas, užtikrinantis pagrindinių teisių apsaugą, teisinę valstybę ir nuolatinę šalies pažangą. Lietuvai žvelgiant į ateitį, jos Konstitucija ir toliau tarnaus kaip kompasas, suteikdamas tvirtą pagrindą demokratijai, nacionalinei tapatybei ir klestinčios bei įtraukios visuomenės siekiui.
